dėl įvykio Šiauliose - apie moterų teisę, naujagimio ir moters saugumą

courtesy to  Amanda Greavette

Per paskutinę savaitę stebėjau su gimdymu susijusius įvykius Lietuvoje. Jeigu kas nesiekė, čia yra vienas iš trumpų siužetų šia tema:
siužetas
 Stebėjau tyliai, nes informacijos apie patį įvykį turėjom labai mažai ir buvo pakankamai pasisakusių. Aš pati labiausiai pritariu psichologės Sigitos nuomonei, ja dalinausi čia. Lietuvos dulų asociacija taip pat išplatino pranešimą, su kurio sutinku iš dalies, truputi vėliau parašysiu kodėl. Iš tikrųjų turbūt ir toliau tylėčiau jeigu bendramintės nebūtų paprašę pasidalinti profesionalia nuomone, taip pat pasidalinti kaip šią situaciją spręstumėm užsienyje.

Tai gi nuo pradžios :). Aš dirbu trečio laipsnio ligoninėje, dažniausiai gimdykloje, kartais skyriuose. Tai yra didelė ligoninė, per metus pas mus gimsta apie 5000 naujagimių. Akušerinis darbas vyksta šiek tiek kitaip negu Lietuvoje, mes dirbame tik 12 valandų per dieną, vienai moteriai aktyviam gimdyme skiriama viena akušerė. Gydytojai dalyvauja gimdyme tik jeigu reikia papildomos pagalbos - pvz instrumentinio įsikišimo. Mūsų ligoninė randasi pietryčių Londone. Čia didžiausia koncentracija emigrantų iš įvairių šalių - esu palydėjus į gyvenimą įvairių tautybių naujagimius, nuo nigeriečių iki Rumunijos čigonų. Būna visko, tačiau mums dar neteko per prievartą laikyti moterį ant stalo ar kviesti jai pareigūnus.

Civilizuotame pasaulyje yra plačiai paplitusi savoka kuri angliškai vadinasi "women centred maternity care", lietuviškai "į moterį orientuota nėštumo/gimdymo priežiūra". Esmė yra tame, kad nėštumo ir gimdymo priežiūra yra pritaikyta individualiai moteriai,  intervencijos nedaromi be moters sutikimo, ji aktyviai dalyvauja sprendimuose. Ši praktika yra remiama įstatymais. Jeigu procedūra yra atliekama be moters sutikimo, tai galima klasifikuoti kaip "battery" arba užpuolimą. Dar studentavimo metu į atminti įkrito tokia situacija - moteris pagimdė gimdymo centre, tačiau neleido patikrinti ar yra plyšimų. Neleido prie savęs prisiliesti, nes tarpvietė buvo jautri po gimdymo. Akušerė bandė įkalbėti, pasikvietė kolegą, po to moterį pervedėm į gimdymo skyrių (aukštos rizikos), ten su ja bendravo jau gydytojas. Nesusikalbėjus teko vežti į operacinę ir daryti nejautrą, kuriai moteris sutiko, kadangi vistiek jautėm pareigą saugiai sutvarkyti plyšimą.

Neseniai teko prižiūrėti  moterį, kuri turėjo labai detalų gimdymo planą. Ji buvo kategoriškai nusiteikusi prieš profilaktinius antibiotikus sau ar naujagimiui. Pagal mūsų gaires mes reguliariai suleidžiame profilaktiškai antibiotikus jeigu po vandenų nuleidimo praėjo 24 valandas. Kartais jeigu yra daugiau rizikos faktorių, antibiotikai yra suleidžiami ir naujagimiui po gimimo, net jeigu naujagimis atrodo sveikas. Taip daroma, nes kūdikio susirgimo požymiai gali atsirasti per vėlai kai lygą įveikti bus jau labai sunku ar neįmanoma. Tam kad moteris galėtų priimti informuotą sprendimą mes kvietėme pokalbiui neonotologą. Po pokalbio šeima sutiko su mūsų rekomenduojama priežiūra.

Vakaruose yra keletas garsų bylų, laimėtų po prievartos gimdymo metu. Viena žymiausių JK, tapusi precendentų yra ši: 36 savaičių nėščia serganti preeklampsija moteris atsisakė cezario pjūvio, nors dėl jos lygos tęsti nėštumą buvo grėsminga ir jos ir kūdikio gyvybei. Medikai per teismą gavo leidimą operuoti. Po priverstinės operacijos moteris grįžo namo ir padavė į teismą dėl neteisėto užpuolimo. Ji laimėjo bylą. Kadangi ji buvo sąmonėje ir galėjo priimti sprendimus dėl savo priežiūros, net jeigu tie sprendimai yra nesaugus ar nelogiški. Negimęs kūdikis ES įstatymuose neturi "asmens" statuso, dėl to nėščiosios moters interesai yra keliami aukščiau negu jos negimusio naujagimio. Tai gi per prievartą jokio gydymo skirti negalima, net jeigu tai yra grėsminga vaisiui.
(nuorodą į teismo sprendimą )

Idomi yra JAV patirtis, kai jauna moteris padavė į teismo dėl neteisėtos epiziotomijos atlikimo - video buvo paviešintas youtube
Dėl šios bylos gydytojas nebepraktikuoja akušeriją, moteris gavo kompensacija:
Tai gi moteris net gi gimdymo metu turi teisę į pasirinkimą ir gali sąmoningai atsisakyti bent kokių veiksmų net jeigu tai gali pakenkti jos arba negimusio kūdikio sveikatai. Čia aš labai pritariu dulų asociacijai.

Tačiau mes nežinome ir greičiausiai jau nebesižinosime visos situacijos ir gimdymo aplinkybių. Yra labai rietų atvejų kai dėl ligos - pvz dėl deguonies smegenims stokos sepsio arba ūmios pre-eclampsijos atveju moters psichologinė būklė pablogėja tiek, kad ji nelabai suvokia kas vyksta aplinkui. Ji gali būti itin agresyvi arba sumišusi. Tam tikra prasmė dėl tokios psichologinės būsenos moteris negali pati priimti sprendimų ir jai būtina pagalba ir galimas net fizinis sulaikymas. Tačiau net ir tokiu atveju grubi fizinė jėga būtų pateisinama tik kraštutiniu atveju. Daug žmonių gimdykloje (net dešimt mūsų atveju) dar labiau suerzintų, išgąsdintų, sumištų moterį ir ji būtų dar labiau suerzinta, dar labiau jaustų kad turi apsiginti. Gali būti labiau pateisinta strategija užtemdyti kambarį, palikti vieną - dvi švelniausias akušerės, kurios galėtų atsisėsti šalia ant grindų ir ramiai kalbėti. Paklausyti tonus rankiniu prietaisu galima ir ant grindų. Tyrimą per makštį galima atidėt ne bent reikia skubėti dėl rimtų klinikinių priežasčių (kraujavimas, retėjantys kūdikio širdies dūžiai).

Deja mes nežinome šios moters aplinkybių, jos psichologinės būsenos tą dieną, mes nežinome ar iš tikrųjų buvo pavojus moters ir kūdikio gyvybei bei aplinkiniams. Dėl to neįmanoma pasakyti, ar panaudota jėga buvo teisėta ar adekvati. Įvykio filmavimas ir paviešinimas buvo neetiškas. Taip pat manau yra neetiška dabar skatinti moterį ir jos šeimą prabilti. Nes šio trapiu laikotarpiu jie turi teisę į psichologinį saugumą ir savo asmeninio gyvenimo privatumą, kuris jau buvo gerokai pažeistas.

Kaip gyvenimas keičiasi..

Per blogo egzistavimą kelis kartus bandžiau keisti prisistatymą, nes gyvenimas keičiasi, keičiamės ir mes. Mūsų šeimoje dabar trupti daugiau vaikų - gimė pagrandukas Michael, jau čia, JK. Mikiukas jau didelis, šiais metais eina į mokyklą (jie pradeda anksti JK, nuo keturių)


Aš baigiau mokslus ir jau beveik dvejus metus dirbu ligoninėje akušere. Planuoju studijuoti toliau. "Mamos rankos" taip pat keičia savo prasmę. Pradžioje pats blogas buvo daugiau apie vaikų nešiojimą, prieraišią tėvystę, apie fizinio kontakto, nešiojimo svarba mamos ir vaiko santykiui. Po trupti esmė keitėsi. Aš tikiu, kad dauguma mamų myli ir natūraliai rūpinasi savo vaikais. Tačiau mamos ir vaikų santykiui labai svarbi yra pačios motinos gerovė, psichologinė taip pat kaip ir fizinė. Kažkas turi palaikyti mamų rankas, rankas laikančios, vedančios, guosiančios, kad juos nenustotų mylėti, laikyti, lydėti...

Tai gi po trupti pradėsiu rašyti toliau. Čia rasite trupti mano šeimos istorijų, truputi apie mano keliones į užsienį. Apie humanistinę akušeriją gali būti įdomu kolegoms. Apie savęs ir mažylio priežiūrą gal būt bus įdomu mamoms :). "Mamos rankos" pagrindinis puslapis vis dar neveikia, manau kad su laiku pavyks atstatyti ir jį :) su šiek tiek kitokiu, naujesniu turiniu.

Kaip visada atsiprašau dėl kalbos netikslumų, gramatinių klaidų - lietuvių kalba man negimtoji, taip pat jau seniai negyvenu Lietuvoje ir apart interneto lietuviškai nebendrauju. Kartais kas nors mano tekstus paredaguoja, bet aš ne visada turiu tokią galimybę ir ne visada prašau :). Tai gi akcentas liks. Jeigu kažkas jus erzina per daug, tiesiog rašykit asmeniškai dėl konkrečių klaidų - ištaisysiu :).

Natalija

Dėl gimdymo psichologijos

Pavogiau iš Facebook, autorė - psichologė Sigita Tyliai

Apie gimdymus

Visa tai, kas vyksta mūsų gyvenime, mes galime pamatyti ir kažką suprasti, arba galime bėgti ir ieškoti kaltų. Išvykus gyventi iš Lietuvos, vienas iš didžiausių patyrimų - kai ateini į įstaigą su problema ir visi sėda ir ją sprendžia, o ne ieško kaltų...Taip, sovietmetis šioje vietoje mums pakišo koją – mes buvome išdresuoti, kad reikia vaidinti, jog atitinki Partijos Politiką, nes kitaip bus blogai. Partijos nebėra, bet baimė mumyse sėdi – ginamės, skirstomės į stovyklas ir ieškome kaltų. O Šiaulių istorija nėra užkaitus dėl to, kad kažką reik apkaltint. Ji iškilo dėl to, kad palietė skaudžią temą ir visi mes sėdime joje. Ir kadangi gimdymų tema yra mano meilė ir aistra, norisi mestelti kelias mintis ir iš savo pusės. Idant kovos būtų mažiau, o mes galėtume pamatyti, atpažinti ir mokytis, ieškoti, keisti.

Jau dešimt metų dirbu šioje srityje – konsultuoju, ruošiu gimdymams moteris ir šeimas ir susitinku su jomis po gimdymų. Esu ta, kuri girdi ir mato jų vidines istorijas: kaip baisu, kad neišgirs, kad sužeis tada kai jos yra labai jautrios. Ir tada bandom ieškoti būtų, įrankių, kad ji galėtų išbūti su savimi, su vyru, nuraminti savo kūną, kuris turi pasijausti saugiai, kad pagimdytų. Ir išleidžiu jas su nerimu ir viltim, kad pasaulis bus palankus jiems, ir vaikelis atkeliaus jaukiai, ramiai ir su meile (net nesvarbu kaip). Aš matau ir išsigandusias moteris, kurias pagavo mūsų pasaulio iliuzija, kad protu galima viską nugalėti, ir kai artėja ta diena kada procesui vadovaus ne protas (nes jis neturi žalio supratimo kaip pagimdyti), o kūnas, pasidaro baisu. Jos laukia to baisaus patyrimo, kur kūnas atrodo „išprotės“ ir jų vienintelis klausimas kaip „susivaldyti, visų klausyti“. Ir kai parsiveža savo mažylį namo po tokio suvaldyto gimdymo, jos jaučiasi vienišos ir bejėgės, nes turi kažkas pasakyti, kaip tą vaikelį užauginti. Ir greitų receptų kaip padaryti vaikus laimingus pasiūlęs pasaulis suvilioja ir palieka jas besisukančias kaip pelytės suktuke, „padaryti“ savo vaikus teisingais.

Aš susitinku su moterimis po gimdymo, kurios jaučiasi įgalintos, pasikeitusios, atvertusios naują savo gyvenimo lapą. Tačiau dažniau matau sugniuždytas, jaučiančias, kad jos nepakankamai gerai padarė kažką per gimdymą, kad jos brokuotos kaip mamos, kad jų kūnai netinkami gimdyti, kad jų norai iš tiesų yra tik įgeidžiai ir jos galėtų ir pakentėti, kad tai, ką jos jaučia – nesvarbu; kad nerado akių, kurios sunkią akimirką žvelgtų į jas ir paaiškintų kas vyksta. Aš girdžiu kaip moterys jaučiasi kaip išprievartautos, tik jos bus blogos, egocentrikės, isterikės mamos jei kam nors apie tai pasakys... Aš mačiau moterų kritusių į gilų depresijos liūną, nes jos kažkada savo gyvenime buvo išprievartautos ir gimdydamos joms buvo pasakyta, kad jų gimdymo planas (kuris buvo vienintelis šiaudas, kad ji turi kontrolę, kad ją išgirs, jei ji surašys savo norus) buvo mestas jai kaip „natūralistės paistalai“. Aš girdžiu medicinos studentų istorijas, apie tai, kaip jie keičiasi besimokydami, kur viskas grindžiama baime, nuojauta, kad bus blogai, kad jie atsakingi už kito gyvybę ir vienintelė klaida juos gali palydėti už grotų. Ir jie nežino, kaip daryti gerai ir kartu girdėti kitą žmogų. Aš mačiau pavargusias akušeres, nuo ilgų pamainų, mažų atlyginimų, besikeičiančių žmonių, kurie turi visokių, kartais keistų, nesuprantamų norų ir pasaulis keičiasi, darosi nenuspėjamas, nesaugus.

Gimdymas yra ypatinga sritis medicinoje, dėl to, kad tai yra natūralus procesas vykstantis moters kūne. Tai, kuo mes galime padėti, tai sukurti tinkamą terpę, erdvę, kad kūnas darytų tai, ką jis turi, kad kūnas neišsigąstų, neįsitemptų, nesutriktų šis procesas. Ir čia yra labai plona linija ties ta riba, kur reikia patikėti kūnu, o kur reikia jam pagalbos (kas tikrai būna ir niekas to neneigia). Bet medicina didelė mašina, kuri sukurta tam, kad gydytų komplikacijas. Kūnas čia yra tam, kad atrastume, kas yra „ne taip“. Medicinos studentai nemokomi pamatyti koks nuostabus kūrinys yra kūnas, jie mokomi to, kad kraujagyslės kemšasi, kepenyse auga navikai, tulžyje atsiranda akmenų...Ir ši sistema lygiai taip pat ruošia žmones būsiančius prie gimdyvės. Dėl to ne visada paprasta atrasti tą liniją tarp pasitikėti ir tikėti ir tarp veikti ir padėti. Dėl to niekur kitur nėra taip svarbus „paciento“ dalyvavimas. Kai mes einame operuotis, mes iš tiesų atsiduodame į gydytojų rankas. Taip, mums svarbu, kokia bus operacija, kokios bus pasekmės, bet tikriausiai neanalizuosime visų operacijos veiksmų ir neklausime, ar tikrai šis metodas pasaulyje yra pats patikimiausias šiai problemai spręsti. Aš nesu turėjus moters, kuri, kad ir po ginekologinės operacijos, jaustųsi išprievartauta. O po gimdymo – ne vieną.

Gimdymas nėra operacija. Tai moters kūne vykstantis stebuklas. Tai gamtos sukurtas procesas, kuris pakeis moterį. Moters organizme gimdymo metu išsiskiria labai daug hormono oksitocino. Jis meilės, ryšio hormonas, jis veikia kaip neuromediatorius – jis keičia moters smegenis. Neuromokslininkai stebi su nuostaba, kaip moters smegenys pasikeičia nėštumo ir gimdymo metu. Naikinamos senos jungtys, mažėja pilkosios masės ir aktyvuojasi empatijos centrai. Moteris tampa kūniška, jautri, emocionali tam, kad susirištų su savo vaikeliu labai stipriais ryšio saitais. Ir kartu šiame etape ji tampa labai pažeidžiama. Nes išsijungiantis gimdymo metu neokorteksas (protingosios smegenys), sumažina jos gynybas aplinkai. O hormonas oksitocinas be galo jautrus stresui (kuo streso daugiau, tuo oksitocino mažiau). Ir moteris reaguos į tai kas vyksta gimdyme savo kūnu, savo instinktais. Jos kūnas atvažiavus į ligoninę užuos ligoninės kvapą, kuris gal primins kažką skaudaus jos gyvenime, gal iš vaikystės, ir jis įsitemps. Ir mintis, kad „nieko čia nevyksta baisaus“ nepadės. Jai reikės pakvėpuoti, apkabinti savo vyrą, užuosti jo kvapą, savo namų kvapus, apsigyventi gimdykloje, kad kūnas nusiramintų. Jos kūnas bandys ją saugoti, jis labai bus jautrus, stebės kitų žmonių kūnus, reakcijas, mimikas, intonacijas ir reaguos – kartais tas kitas žmogus įpūs pasitikėjimo, nes moteris pasijaus matoma, svarbia, kad ja tikima; o kartais ji pamatys atmetimą, pyktį, baimę ir reaguos... Ir ji negalės numoti ranka ir pasakyti „nereaguoju“. Nes reaguos jos kūnas, kuris sakys „man nesaugu“. Jei ji gyvenime patyrus traumą ir jos kūno pojūčiai jai kelia baimę, o sustojusi aplink krūva žmonių, sakančių, ką jai reikia daryti, ji gali tiesiog agresyviai saugoti save.

Taigi, gimdyme vienas iš esminių momentų, ne žvakės ar naujos gimdyklų sienos, ne vanduo ar gimdymo stalas, ne cezaris-epidūrinė nejautra-gimdymas natūraliais takais, o santykis. Tyrimai rodo – tada, kai šalia moters yra žmogus, kuris yra tik su ja, didėja tikimybė, kad jos gimdymas bus trumpesnis, jame bus mažiau intervencijų, ji prisimins gimdymą šviesiai, motinystę ji įvardins kaip „lengvesnę“, dukart sumažės tikimybė depresijos po gimdymo, santykiai su vyru bus geresni. Nes santykis, ryšys atneša saugumą, pasitikėjimą. Kiek moterų gali paliudyti, jog gimdyme girdėjo tik vyro balsą. Nes jų psichika pasirinko girdėti tą, su kuriuo ji jaučia ryšį ir jaučiasi saugiai.

Ar čia reikalavimas medikams idealaus santykio su kiekviena gimdyve? Galima apie tai pasvajoti. Tačiau realybė yra ta, kad žmogiškieji santykiai – sudėtingas dalykas. Kartais susikuria, kartais ne. Tačiau nustokime kaltinti moteris, kad jos reaguoja vienaip ar kitaip, juk kiekviena turi savo istoriją ir mes jos nežinome. Nustokime joms sakyti, kad jos nesvarbios, kad jų norai yra egoistiški įnoriai, reikalauti, kad jos nereaguotų, susivaldytų, racionaliai įvertintų situaciją. Ir nustokime ieškoti kaltų bei skirstytis į stovyklas. O bandykime pažvelgti, gal galime kažką padaryti, kad Lietuvoje daugiau būtų santykio, daugiau būtų ryšio, mažiau baimės, daugiau tikėjimo ir pasitikėjimo.

Nepalo naslaiciai

Rasau trumpai, is telefono, nes kompjuterio su savim neturiu, o mintis spontaniska. Esu trumpam Katmandu, truputi laiko leisiu su vaiku namu naslaiciais. Buvom pas juos siandien, padalinom laiktuviu, gan niuri ten aplinka... Norim juos isvezti i zoologijos soda, gal pokeliui uzvezti i parduotuve nusipirkti batu. Taciau neturim tam biudzeto. Ar galite prisidieti. Reikia 200 svaru 8iems vaikams nuo 7  iki 13 metu.

Parama galima pervesti:

PayPal: kolnata@gmail.com

Seb bankas: 

Natalija Kolesnikova

LT47 7044 0005 0161 0699

NatWest (UK)

Natalija Kolesnikova

sort 60-15-28

account 66665299

Pasidalinu, be ašarų žiurėt negaliu

žemės drebėjimas - geroji naujiena

Geroji naujiena yra tai, kad vaikų namų vaikai yra sveiki, gyvi ir sekmingai pasiekė sostinę. Jų rajonas yra sugriautas, jie turėjo keliauti apie 100 km labia sunkiu keliu, bet dabar yra saugus.
Truputi nuotraukų:

Iš karto po žemės drebėjimo:

Kas liko nuo vaikų namų

Šio metu daug žmonių vis dar gyvena palapinėse. Taip pat ir mūsų vaikai.

Tai gi visi yra saugus, tačiau dabar reikės įdėti daug darbo tam kad gyvenimas sugrįžtų į savo vėžes. Dabar prasideda lietų sezonas, lys kasdien, palapinėse gyventi bus sunku. Taip pat dar niekas nekalba apie sugrįžimą į mokyklą, žodžiu iki normalaus gyvenimo yra dar labai toli. Tikiuosi kad pavyks kažkaip prie to prisidėti ir mums.

 

Dar labai svarbi pastaba dėl fondo sąskaitos. Kadangi labai ilgai ja nesinaudojau, man nepavyko prie jos prisijungti. Kadangi ji yra tik mano vardu, o aš esu Anglijoje ir dar labai intensyviai dabar studijuoju, aš negaliu grįžti į Lietuvą ją atblokuoti. Jeigu jus aukojot, parašykit man žinutę, susitarsime ką ir kaip daryti. Aš galiu tiesiog palikti pinigus sąskaitoje iki rudens kai grįšiu į Lietuvą ir po to pervesti tiesiog už normalaus gyvenimo atstatymą, pasiruošimą žiemai. Jeigu norėtumėte kad jau paaukoti pinigai pasiektu vaikus skubiai, parašykit man ir aš pervėsiu jiems iš savo lėšų tiek kiek jus paaukojot. Taip pat jeigu kas nors Lietuvoje galėtų atstovauti fondą Lietuvoje, susisiekit su manim.

 

Geros dienos

 

Natalija

 

 

Žemės drebėjimas

Kai visiems pasakodavau apie mūsų patirtą žemės drebėjimą Nepale, visada minėdavau, kad labai išsigandom, nes mus perspėjo kad reikia būti pasiruošusiems: stiprus žemės drebėjimas gali įvykti bent kada. Tarptautinės organizacijos kaip UNESCO bent dešimtmetį ruošė žmonės, skelbė ką daryti ir kaip pasiruošti. Galima buvo įsigyti žemes drebėjimo rinkinius, būtinus daiktus kurios reikėjo laikyti lauke geležinėje dėžėje.

Tiesa sakant mes pasiruošę nebuvom. Greičiausiai dėl to, kad be žemės drebėjimo aš bijojau pačios įtampos, baimės ir apie tai tiesiog stengiausi negalvoti. Rinkinys lauke, nuolatinis jo turinio atnaujinimas būtų papildomas priminimas, kad tai gali įvykti. Tai gi mes buvom nepasiruošę ir čia turbūt ypatinga Dievo apsauga, kad mes išvykom. Tačiau vaikų namai liko ten. Jie yra toliau nuo sostinės, rajone kuris gan rimtai nukentėjo ir su jais vis dar nėra ryšio.

Aš nedėsiu čia žemės drebėjimo nuotraukų, nes jų pilnas internetas. Parašysiu konkrečiai kas vyksta su mūsų globojamais vaikų namais kai gausiu žinių. Kolkas priminsiu mūsų, lietuviško paramos ir labdaros fondo rekvizitus - viskas iki paskutinio cento bus perduota vaikų namams kai vėl atsiras ryšys.

Labdaros ir parmos fondas "Mamos rankos"
DNB bankas, sąskaita LT194010042403958703