Dėl gimdymo psichologijos

Pavogiau iš Facebook, autorė - psichologė Sigita Tyliai

Apie gimdymus

Visa tai, kas vyksta mūsų gyvenime, mes galime pamatyti ir kažką suprasti, arba galime bėgti ir ieškoti kaltų. Išvykus gyventi iš Lietuvos, vienas iš didžiausių patyrimų - kai ateini į įstaigą su problema ir visi sėda ir ją sprendžia, o ne ieško kaltų...Taip, sovietmetis šioje vietoje mums pakišo koją – mes buvome išdresuoti, kad reikia vaidinti, jog atitinki Partijos Politiką, nes kitaip bus blogai. Partijos nebėra, bet baimė mumyse sėdi – ginamės, skirstomės į stovyklas ir ieškome kaltų. O Šiaulių istorija nėra užkaitus dėl to, kad kažką reik apkaltint. Ji iškilo dėl to, kad palietė skaudžią temą ir visi mes sėdime joje. Ir kadangi gimdymų tema yra mano meilė ir aistra, norisi mestelti kelias mintis ir iš savo pusės. Idant kovos būtų mažiau, o mes galėtume pamatyti, atpažinti ir mokytis, ieškoti, keisti.

Jau dešimt metų dirbu šioje srityje – konsultuoju, ruošiu gimdymams moteris ir šeimas ir susitinku su jomis po gimdymų. Esu ta, kuri girdi ir mato jų vidines istorijas: kaip baisu, kad neišgirs, kad sužeis tada kai jos yra labai jautrios. Ir tada bandom ieškoti būtų, įrankių, kad ji galėtų išbūti su savimi, su vyru, nuraminti savo kūną, kuris turi pasijausti saugiai, kad pagimdytų. Ir išleidžiu jas su nerimu ir viltim, kad pasaulis bus palankus jiems, ir vaikelis atkeliaus jaukiai, ramiai ir su meile (net nesvarbu kaip). Aš matau ir išsigandusias moteris, kurias pagavo mūsų pasaulio iliuzija, kad protu galima viską nugalėti, ir kai artėja ta diena kada procesui vadovaus ne protas (nes jis neturi žalio supratimo kaip pagimdyti), o kūnas, pasidaro baisu. Jos laukia to baisaus patyrimo, kur kūnas atrodo „išprotės“ ir jų vienintelis klausimas kaip „susivaldyti, visų klausyti“. Ir kai parsiveža savo mažylį namo po tokio suvaldyto gimdymo, jos jaučiasi vienišos ir bejėgės, nes turi kažkas pasakyti, kaip tą vaikelį užauginti. Ir greitų receptų kaip padaryti vaikus laimingus pasiūlęs pasaulis suvilioja ir palieka jas besisukančias kaip pelytės suktuke, „padaryti“ savo vaikus teisingais.

Aš susitinku su moterimis po gimdymo, kurios jaučiasi įgalintos, pasikeitusios, atvertusios naują savo gyvenimo lapą. Tačiau dažniau matau sugniuždytas, jaučiančias, kad jos nepakankamai gerai padarė kažką per gimdymą, kad jos brokuotos kaip mamos, kad jų kūnai netinkami gimdyti, kad jų norai iš tiesų yra tik įgeidžiai ir jos galėtų ir pakentėti, kad tai, ką jos jaučia – nesvarbu; kad nerado akių, kurios sunkią akimirką žvelgtų į jas ir paaiškintų kas vyksta. Aš girdžiu kaip moterys jaučiasi kaip išprievartautos, tik jos bus blogos, egocentrikės, isterikės mamos jei kam nors apie tai pasakys... Aš mačiau moterų kritusių į gilų depresijos liūną, nes jos kažkada savo gyvenime buvo išprievartautos ir gimdydamos joms buvo pasakyta, kad jų gimdymo planas (kuris buvo vienintelis šiaudas, kad ji turi kontrolę, kad ją išgirs, jei ji surašys savo norus) buvo mestas jai kaip „natūralistės paistalai“. Aš girdžiu medicinos studentų istorijas, apie tai, kaip jie keičiasi besimokydami, kur viskas grindžiama baime, nuojauta, kad bus blogai, kad jie atsakingi už kito gyvybę ir vienintelė klaida juos gali palydėti už grotų. Ir jie nežino, kaip daryti gerai ir kartu girdėti kitą žmogų. Aš mačiau pavargusias akušeres, nuo ilgų pamainų, mažų atlyginimų, besikeičiančių žmonių, kurie turi visokių, kartais keistų, nesuprantamų norų ir pasaulis keičiasi, darosi nenuspėjamas, nesaugus.

Gimdymas yra ypatinga sritis medicinoje, dėl to, kad tai yra natūralus procesas vykstantis moters kūne. Tai, kuo mes galime padėti, tai sukurti tinkamą terpę, erdvę, kad kūnas darytų tai, ką jis turi, kad kūnas neišsigąstų, neįsitemptų, nesutriktų šis procesas. Ir čia yra labai plona linija ties ta riba, kur reikia patikėti kūnu, o kur reikia jam pagalbos (kas tikrai būna ir niekas to neneigia). Bet medicina didelė mašina, kuri sukurta tam, kad gydytų komplikacijas. Kūnas čia yra tam, kad atrastume, kas yra „ne taip“. Medicinos studentai nemokomi pamatyti koks nuostabus kūrinys yra kūnas, jie mokomi to, kad kraujagyslės kemšasi, kepenyse auga navikai, tulžyje atsiranda akmenų...Ir ši sistema lygiai taip pat ruošia žmones būsiančius prie gimdyvės. Dėl to ne visada paprasta atrasti tą liniją tarp pasitikėti ir tikėti ir tarp veikti ir padėti. Dėl to niekur kitur nėra taip svarbus „paciento“ dalyvavimas. Kai mes einame operuotis, mes iš tiesų atsiduodame į gydytojų rankas. Taip, mums svarbu, kokia bus operacija, kokios bus pasekmės, bet tikriausiai neanalizuosime visų operacijos veiksmų ir neklausime, ar tikrai šis metodas pasaulyje yra pats patikimiausias šiai problemai spręsti. Aš nesu turėjus moters, kuri, kad ir po ginekologinės operacijos, jaustųsi išprievartauta. O po gimdymo – ne vieną.

Gimdymas nėra operacija. Tai moters kūne vykstantis stebuklas. Tai gamtos sukurtas procesas, kuris pakeis moterį. Moters organizme gimdymo metu išsiskiria labai daug hormono oksitocino. Jis meilės, ryšio hormonas, jis veikia kaip neuromediatorius – jis keičia moters smegenis. Neuromokslininkai stebi su nuostaba, kaip moters smegenys pasikeičia nėštumo ir gimdymo metu. Naikinamos senos jungtys, mažėja pilkosios masės ir aktyvuojasi empatijos centrai. Moteris tampa kūniška, jautri, emocionali tam, kad susirištų su savo vaikeliu labai stipriais ryšio saitais. Ir kartu šiame etape ji tampa labai pažeidžiama. Nes išsijungiantis gimdymo metu neokorteksas (protingosios smegenys), sumažina jos gynybas aplinkai. O hormonas oksitocinas be galo jautrus stresui (kuo streso daugiau, tuo oksitocino mažiau). Ir moteris reaguos į tai kas vyksta gimdyme savo kūnu, savo instinktais. Jos kūnas atvažiavus į ligoninę užuos ligoninės kvapą, kuris gal primins kažką skaudaus jos gyvenime, gal iš vaikystės, ir jis įsitemps. Ir mintis, kad „nieko čia nevyksta baisaus“ nepadės. Jai reikės pakvėpuoti, apkabinti savo vyrą, užuosti jo kvapą, savo namų kvapus, apsigyventi gimdykloje, kad kūnas nusiramintų. Jos kūnas bandys ją saugoti, jis labai bus jautrus, stebės kitų žmonių kūnus, reakcijas, mimikas, intonacijas ir reaguos – kartais tas kitas žmogus įpūs pasitikėjimo, nes moteris pasijaus matoma, svarbia, kad ja tikima; o kartais ji pamatys atmetimą, pyktį, baimę ir reaguos... Ir ji negalės numoti ranka ir pasakyti „nereaguoju“. Nes reaguos jos kūnas, kuris sakys „man nesaugu“. Jei ji gyvenime patyrus traumą ir jos kūno pojūčiai jai kelia baimę, o sustojusi aplink krūva žmonių, sakančių, ką jai reikia daryti, ji gali tiesiog agresyviai saugoti save.

Taigi, gimdyme vienas iš esminių momentų, ne žvakės ar naujos gimdyklų sienos, ne vanduo ar gimdymo stalas, ne cezaris-epidūrinė nejautra-gimdymas natūraliais takais, o santykis. Tyrimai rodo – tada, kai šalia moters yra žmogus, kuris yra tik su ja, didėja tikimybė, kad jos gimdymas bus trumpesnis, jame bus mažiau intervencijų, ji prisimins gimdymą šviesiai, motinystę ji įvardins kaip „lengvesnę“, dukart sumažės tikimybė depresijos po gimdymo, santykiai su vyru bus geresni. Nes santykis, ryšys atneša saugumą, pasitikėjimą. Kiek moterų gali paliudyti, jog gimdyme girdėjo tik vyro balsą. Nes jų psichika pasirinko girdėti tą, su kuriuo ji jaučia ryšį ir jaučiasi saugiai.

Ar čia reikalavimas medikams idealaus santykio su kiekviena gimdyve? Galima apie tai pasvajoti. Tačiau realybė yra ta, kad žmogiškieji santykiai – sudėtingas dalykas. Kartais susikuria, kartais ne. Tačiau nustokime kaltinti moteris, kad jos reaguoja vienaip ar kitaip, juk kiekviena turi savo istoriją ir mes jos nežinome. Nustokime joms sakyti, kad jos nesvarbios, kad jų norai yra egoistiški įnoriai, reikalauti, kad jos nereaguotų, susivaldytų, racionaliai įvertintų situaciją. Ir nustokime ieškoti kaltų bei skirstytis į stovyklas. O bandykime pažvelgti, gal galime kažką padaryti, kad Lietuvoje daugiau būtų santykio, daugiau būtų ryšio, mažiau baimės, daugiau tikėjimo ir pasitikėjimo.