Aš labai nemiegstu išeiti iš namų - taip buvo nuo vaikystės laikų - na tiesiog nesuprantu, ką tame lauke reik daryti, jeigu nera reikalų :). Dėl to kartais nukenčia mano vaikai, nes jiems gi į lauką vis gi reikia eiti. Šiandien buvo labai graži diena, saulėta, šviesi tokia... supratau, kad būtinai turime išeiti šeip sau - pasivaikščioti, pamaitinti antis prie prudo, vaikai paprašė prigriebti jų vaikjuostę - pasisupti.
Planavau prigriebti fotoaparatą, labai pasigailėjau, kad pamiršau...
Tai gi. Aniuta įsitaisė su kombenzonu ant mano nugaros, rišymas - paprasta "kuprine", iš kiekvienos pusės - po vaiką. Einam prie prudo. Maitinti paukščiukus. Iš tolo pamatėm - yra gulbes. Gulbes drąsios - vaikšto tiesiai ant kranto, arti žmonių, prašo duonos. Mes ir gulbes - pagrindinė aplinkinių atrakcija :D Pirmą kartą pamačiau gulbes taip arti - net gi galėjau perskaityti užraša ant žiedo...
Sugrižom į kiemą, pririšom vaikjuostę. Pasupau vaikus. Kai nusprendėm judėti atgal, vos nutraukiau mažyli nuo "supinių". Nors pažadėjau nupirkti bulkučių ir saldainių. Pakeliui pastebu, kad Aniuta užmigo.
Tai gi sekmingai sugrižom namo, pirmam pasivaikščiojimui su vaiku ant nugaros diena praėjo puikiai - ir kaip nekeista - ne vieno komentaro iš aplinkinių... :D
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą