dar vienas tos pat gydytojos atviras laiškas

Prieš mėnesį Lietuvos žiniasklaidoje sumirgėjo liūdna žinia – gimdant namuose mirė visos gausios šeimos labai lauktas ir mylėtas naujagimis. Gydytojai atjautė šeimą, suteikė motinai reikalingą pagalbą ir rūpestingą slaugą. Sveikatos apsaugos ministras liūdnai atsiduso: „Tragedija...“ Pasirodė kelios „auklėjamosios“ laidos su gydytojų ir sveikatos politikų komentarais, kokia humaniška yra gimdymo pagalba Lietuvos ligoninėse ir koks pavojingas pasirinkimas yra gimdymas namuose.

ik nutylėta, kad Lietuvoje netgi planuotas gimdymas namuose – tai gimdymas be jokios medicininės pagalbos, taigi turintis visas neplanuoto gimdymo namuose rizikas, nes pagal Lietuvos įstatymus medikams, padėjusiems šeimai sėkmingai pagimdyti namuose, keliama baudžiamoji byla.

Ir tuo viskas pasibaigė.

O aš, kaip gydytoja akušerė ginekologė (beje, įtariamoji gimdymų namuose byloje) prieš 2 savaites konsultavau bent penkias šeimas, kurios prasitarė, kad ruošiasi gimdyti namuose liepos mėnesį, net ir žinodamos visą dabartinį kontekstą. Ir prašo mano pagalbos. Ar aš galiu ką nors padaryti, kad tokios tragedijos nepasikartotų?

Galima sakyti, kad tos šeimos ne visai „teisingai“ mąsto, galbūt pervertina psichologinius faktorius, galbūt net „gundo Dievą“ – ne mums spręsti ir teisti. Tai nėra priežastis medikams atsitverti nuo tų šeimų įstatymo ir nejautrumo siena, neteikti jiems net elementariausios akušerinės pagalbos. Juk narkomanai taip pat mąsto „neteisingai“, žaloja savo sveikatą, alina imuninę sistemą, tai gal negydykime ir jų, susirgusių plaučių uždegimu ar sepsiu.

Gal negydykime ir girtų vairuotojų, sukėlusių autoavariją, sužalojusių savo ir kitų, nekaltų, kūnus? Arba pareikalaukime iš jų susimokėti už gydymą, kaip kai kurie interneto komentatoriai siūlo nustatyti moterims, gimdančioms namuose. Tai aiški ir gana žiauri diskriminacija už „neteisingą“ mąstymą. Tuo labiau, kad vos už 100 kilometrų tas mąstymas visiškai nelaikomas „neteisingu“ ar iškreiptu, latvės ir lenkės, kaip ir dauguma europiečių, turi galimybę gimdyti namuose padedamos akušerių.

Mielosios akušerės, gydytojai ir ministerijos tarnautojai, šio vaikelio, mirusio gimdant namuose, gyvybė gali gulėti ir ant mūsų sąžinės – mes ne viską padarėme, kad jis būtų saugesnis gimdamas. Juk jei norintiems padėti profesionalams būtų leista dalyvauti gimdant namuose, šeimos tikrai juos kviestųsi. Nežinau, kiek sąmoningai ši nukentėjusi šeima pasirinko gimdymą namuose, bent jau per konsultaciją savaitė iki gimdymo moteris man nieko neprasitarė ir minėjo, kad atvažiuos gimdyti į Kauno ligoninę.

Tačiau aš svarstau, ar akušerės dalyvavimas tokiame gimdyme (jei jis būtų buvęs tikrai planuotas namuose) galėjo pakeisti situaciją. Juk paprasčiausiomis priemonėmis klausant vaikelio širdies ritmo sąrėmių metu buvo galima numatyti gresiančią nelaimę ir laiku perkelti šeimą į ligoninę. O jei jis žuvo dėl petukų įstrigimo, tai vien išmanančių išlaisvinančių rankų dėka galbūt buvo galima šios nelaimės išvengti.

Galų gale, jei šalia būtų buvęs žmogus, žinantis, kaip gaivinti naujagimį, ir laiku suteikęs pirmąją pagalbą, gal tas vaikelis dabar gyventų. Tam nereikėjo didelių investicijų ir reanimobilio. Visa tai moka vienas asmuo – patyrusi akušerė. Daugumoje Europos Sąjungos šalių gimdant namuose dalyvauja tik 1–2 akušerės. Lietuvos šeimų poreikius (30–50 gimdymų per metus) patenkintų 4–5 akušerės, dirbančios namuose.

Kiek dar nelaimių turės įvykti, kiek vaikelių nukentėti, kol tėvai ir gydytojai pamirš savo išdidumą ir ramiai susėdę pradės ieškoti kompromiso? Juk abiejų pusių ketinimai ir nuoširdžios pastangos yra kuo geriausi – mes visi trokštame sveiko ir laimingo naujagimio, laimingos šeimos. Beje, privačiame laiške ir mūsų šalies vadovė, prezidentė Dalia Grybauskaitė išreiškė man įsitikinimą, kad „Lietuvoje būtina teisiškai reglamentuoti gimdymą namuose ir užtikrinti reikiamą sveikatos priežiūrą ir pagalbą mamoms bei naujagimiams. Sveikatos apsaugos ministerija turi vertinti ir spręsti visus su tuo susijusius klausimus, taip pat užtikrinti šeimos teisę pasirinkti, kur gimdyti vaikelį.“

Na, o aš tikrai nenoriu dar kartą, kaip tą ankstyvą birželio rytą, sulaukti širdį stingdančio skambučio, kai išsigandusi mama, net neprisistačiusi, paskubomis klausia: „Mes ką tik pagimdėm vaikelį ir jis nekvėpuoja. Ką daryti?“ Greitoji medicinos pagalba iškviesta, bet juk reikia kažką daryti... Vos išgirdusi pirmuosius patarimus, meta telefoną ir skuba veikti, o tu klausai karštligiško tėvų bruzdesio, supranti, kad jie vieni, ir, po trijų minučių be kūdikio balselio – kad jo jau nebėra.

Todėl galvoju – gal vis tik atvirai nuvažiuoti į namus pas begimdančias šeimas ir kuo daugiau kalbant telefonu, tai gal bent mano telefoninių pokalbių besiklausanti policija sureaguos... Kaip buvo prieš metus, prieš pateikiant man įtarimus neteisėta veikla. Operatyvininkų darbas buvo puikus – dar prieš man atvažiuojant pas kūdikio susilaukusią šeimą, policijos automobilis jau stovėjo daugiabučio kieme ir su įmantriausia įranga fiksavo viską, kas vyko tame bute. Įsitikinusiems, kad viskas baigėsi sėkmingai, policininkams užteko orumo ir pagarbos neįsiveržti į namus. Tik keista, kodėl Lietuvoje, kur taip meistriškai atliekamos sekimo operacijos, vis dar įmanoma platinti narkotikus ir siautėja telefoniniai sukčiai? Galbūt jų versle nevaikšto tokie „dideli pinigai“, kaip „pogrindiniame nelegalių pribuvėjų tinkle“, kaip įsitikinę gerbiami prokurorai. Taigi, brangūs policininkai, būtinai iškraustykite mano visas kišenes išeinant, kad įsitikintumėt, jog pinigų aš už tai neimsiu. Sąžinės ramybė kainuoja brangiausiai...

Civilizuotoje Europos šalyje akušerė, vykstanti į gimdymą namuose, tiesiog informuoja apie tai ligoninės priimamąjį ar greitosios medicinos pagalbos tarnybą. Lietuvoje kol kas tai neįmanoma, čia gimdančiomis namuose rūpinasi tik policija: kruopščiai saugo, kad jos negautų jokios pagalbos.

Taigi, patarkite, ką man daryti? Padėti šioms šeimoms savo žiniomis ir įgūdžiais ar pranešti policijai apie planuojamą „nusikaltimą“. Bet juk gimdyti namuose Lietuvoje nėra nusikaltimas, prokurorai sutrikę: „Gimdykit nors ir po tiltu, mes jums pretenzijų neturime...“ Nusikaltimą padaryčiau tik aš, akušerė su per daug jautria sąžine. Nes man šie „atvejai“ nėra beveidė statistika, aš matau meilę ir rūpestį, jautrumą ir skausmą tų motinų akyse...

Labai dėkoju už skubų atsakymą, nes gimdymai gali prasidėti jau šiandien.

Šis tekstas - tai atviras laiškas Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministerijai, Liepa 2013