kodėl mums neduoda ramybės?

Šiandien mano bendravimas su kaimynais prasidėjo mums vos išėjus į lauką. Takelyje dvi močiutės sprendė, ar mano vaikas turi batus :D Po to jos galiausiai pamatė vieną tapuką ir paklausė manęs, ar nepametė mano vaikas savo antrą batą (kojytes buvo gyliai paslėptos didokame kombinezone ;DD )

Po pasivaikščiojimo lauke mes vėl užėjom į IKI. Pirkom vaikams kiaušinius, dažus, gelyčių sėklas... žodžiu ruošėmės pavasariui ir Velykoms. ... Bet vėl nepraėjo be bendravimo. Vidury iki prie manęs priėjo bobutė ir paklausė, ar man patogu taip nešioti (Aniuta buvo priekyje, ir niekam nematomai žindė. ). Pasakiau, kad ne, nesunku. Tada močiutė pradėjo ilgai pasakoti, kaip per TV Paksienė padovanojo vienai gimdvybei vežimėlį su balionu :))). Ir po to - reikia, reikia prašyti, ką daryti jeigu labai dabar sunku.. :)))  Kol aš ją klausiau, Boriska užlipo ant vežimėlio - mašinytės stogo, Venia juokaudamas įmetė į mano krepšį kažkokį dažų purškiklį ir 10 pakelių dažų kiaušiniams, Aliona paėmė seklų, kurių užtikrintai užtektų vienam hektarui žemės :). Aniuta pradėjo judėti ir moterėlė pajuto, kad gal vis gi trukdo.... paklausė apie vaikų lytis ir pabėgo :)

Man įdomu yra tai, kad aš pati galėčiau būt

i su suplėšusiais batais, sena striuke, vaikai gali būti aprengti treningais, tačiau žmones šokiruoja ir visuotinį gailestį sukelia būtent vežimėlio neturėjimas. Atrodo, kad jeigu be vežimėlio - reiškia ant ribos ir mus reikia staigiai gelbėti ;). 

Tas pat su tašėm ir krepšiais - aš būdama nėščia galėjau nešti ir du nepakeliamus maišus su maistu ir ne vienas nekreipė į manę dėmesio. Tačiau tik reikia man pasiimti ant rankų ir nešti nešioklėje vaiką, visi pergyvena - kaip gi čia man sunku.... Kur logika - negaliu suprasti

Man labai reikia tokių marškinėlių