Šis pasisakymas
yra skirtas visiems, kurie palaikė mūsų darbą ir gyvenimą čia, Nepale. Rašau
čia, nes tikiuosi, jog perskaitysit ir ankstesnius mano "Nepalo"
užrašus ir pamatysit, kad mūsų dabartinis sprendimas yra logiška ieškojimų
atomazga.
Jau nuo pavasario pradžios, nuo to laiko, kai mokiausi ir dirbau gimdymo/motinystės centre, mačiau, koks didžiulis paramos poreikis yra dabar Nepale. Mačiau, kiek reikia pagalbos mamoms, kūdikiams, šeimoms. Katmandu taip pat yra paramos poreikis, bet Nepalo vakaruose jis dar daug didesnis. Kasdien dvylika moterų miršta per nėštumą ir gimdymą, dauguma moterų kenčia kaimuose, vakarų valstijose, kur tiesiog nėra galimybių sulaukti gydytojų pagalbos.
Šiame krašte labai sudėtinga ir krikščionybės atžvilgiu. Katmandu yra šimtai bažnyčių, o vakaruose vos viena, dvi, trys ar nė vienos vienoje valstijoje. Krikščionys išmėtyti po visą rajoną, jie neturi galimybės vienas kitą palaikyti, susiburti. Dauguma žmonių ten net nežino Viešpaties vardo. Taigi ir Aleksėjui ten tikrai yra ką veikti.
Dėl to manau, kad labiausiai mūsų pagalbos reikia būtent ten. Norėčiau ten įsteigti motinystės centrą, kuriame šeimos gautų joms reikalingą paramą. Tačiau negaliu to padaryti be atitinkamo išsilavinimo. Daug ieškojau, galvojau, meldžiausi. Nepalo išsilavinimas negalioja Europoje ir JAV – negalėtume priimti praktikantų, kurie padėtų darbuotis įkurtame centre. JAV paprastas akušerės išsilavinimas negalioja Nepale. Angliškas akušerės išsilavinimas galioja ir JAV, ir Nepale. Taigi reikia rinktis jį.
Tokie svarstymai, paskutiniai įvykiai Nepale ir finansinė krizė misijoje padarė įtaką, jog nusprendėme – vyksime į Europą. Misija mūsų sprendimą palaikė – matyt, Dievas veikė irgi mūsų naudai... Taigi nuspręsta – išparduodame namus, pakuojamės daiktus ir išvykstame į Londoną – jau netrukus, po dviejų mėnesių. Prašymus į universitetus jau išsiunčiau. Bilietus mums jau perka. Kas mūsų laukia ten, nežinome. Dar net neaišku, kas mus pasitiks ir ar turėsime kur gyventi – bandau susisiekti su pusbroliu, kuris ten gyvena, kad padėtų kažką išsinuomoti pradžiai... Bet kol kas nežinau, kas ir kaip bus. Tačiau Dievo vedimas kaip niekada aiškus, tiek daug dalykų sutapti tiesiog paprasai negali... Tikėkimės, kad pavyks išgyventi šio miesto džunglėse...Įsikurti. Pavyks įstoti į universitetą, baigti mokslus ir po kelių metų sugrįžti. Galbūt jau su komanda, kapitalu ir svajone....
Jau nuo pavasario pradžios, nuo to laiko, kai mokiausi ir dirbau gimdymo/motinystės centre, mačiau, koks didžiulis paramos poreikis yra dabar Nepale. Mačiau, kiek reikia pagalbos mamoms, kūdikiams, šeimoms. Katmandu taip pat yra paramos poreikis, bet Nepalo vakaruose jis dar daug didesnis. Kasdien dvylika moterų miršta per nėštumą ir gimdymą, dauguma moterų kenčia kaimuose, vakarų valstijose, kur tiesiog nėra galimybių sulaukti gydytojų pagalbos.
Šiame krašte labai sudėtinga ir krikščionybės atžvilgiu. Katmandu yra šimtai bažnyčių, o vakaruose vos viena, dvi, trys ar nė vienos vienoje valstijoje. Krikščionys išmėtyti po visą rajoną, jie neturi galimybės vienas kitą palaikyti, susiburti. Dauguma žmonių ten net nežino Viešpaties vardo. Taigi ir Aleksėjui ten tikrai yra ką veikti.
Dėl to manau, kad labiausiai mūsų pagalbos reikia būtent ten. Norėčiau ten įsteigti motinystės centrą, kuriame šeimos gautų joms reikalingą paramą. Tačiau negaliu to padaryti be atitinkamo išsilavinimo. Daug ieškojau, galvojau, meldžiausi. Nepalo išsilavinimas negalioja Europoje ir JAV – negalėtume priimti praktikantų, kurie padėtų darbuotis įkurtame centre. JAV paprastas akušerės išsilavinimas negalioja Nepale. Angliškas akušerės išsilavinimas galioja ir JAV, ir Nepale. Taigi reikia rinktis jį.
Tokie svarstymai, paskutiniai įvykiai Nepale ir finansinė krizė misijoje padarė įtaką, jog nusprendėme – vyksime į Europą. Misija mūsų sprendimą palaikė – matyt, Dievas veikė irgi mūsų naudai... Taigi nuspręsta – išparduodame namus, pakuojamės daiktus ir išvykstame į Londoną – jau netrukus, po dviejų mėnesių. Prašymus į universitetus jau išsiunčiau. Bilietus mums jau perka. Kas mūsų laukia ten, nežinome. Dar net neaišku, kas mus pasitiks ir ar turėsime kur gyventi – bandau susisiekti su pusbroliu, kuris ten gyvena, kad padėtų kažką išsinuomoti pradžiai... Bet kol kas nežinau, kas ir kaip bus. Tačiau Dievo vedimas kaip niekada aiškus, tiek daug dalykų sutapti tiesiog paprasai negali... Tikėkimės, kad pavyks išgyventi šio miesto džunglėse...Įsikurti. Pavyks įstoti į universitetą, baigti mokslus ir po kelių metų sugrįžti. Galbūt jau su komanda, kapitalu ir svajone....
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą