kaip mes vos ne paskendom jūroje...

0

Vaikystėje mes kiekvieną vasarą važiuodavom atostogauti į Šventąją. Šitie laikai man labiausiai įstrigo atmintyje - gyvenimas medinėme namuke stovykloje pušyne, beveik prie pat jūros, žaidimai, žvejyba ir žinoma maudynės jūroje. Labiausiai patikdavo šokinėti per bangas, nardyti į jas, maudytis audringoje jūroje. Šalia visada buvo tėtis ir greičiausiai bangos nebuvo tokios jau aukštos kaip aš dabar atsimenu, nes buvau mažytė, tačiau jausmas buvo pasakiškas. Tačiau likusi nuo vaikystės meilė dideliems bangoms vos nekainavo man ir vaikui gyvybės.

Sekmadienį oras buvo puikus, bangavimas - ohoho! Realiai jeigu būtumėm toje paplūdimio pusėje kur dirba gelbėtojai, mūsų niekas nebūtų įleidęs į jūrą, bet pagalvojau, kad netoli kranto maudytis yra pakankamai saugu...

Buvom arti kranto, įbridę tik iki pusės, nardėm - šokinėjom per bangas. Aš ir mano 10 metų sūnus. Vyras sėdėjo krante su vaikais, pradžioje filmavo mus, po to kažką dar... Žinoma mes į krantą nežiūrėjom.. Neišgąsdino ir tai, kad jūra labai traukė, kažkodėl netikėjau nelaime - juk aš esu tokia suaugusi ir stipri...

Karą atsigręžiau, ir supratau, kad vyras ir vaikai jau gana toli ir kažkur šone - o mes jau visai ne ten, nuo kur pradėjom maudytis. Turbūt mums nepastebint bangos vis toliau ir toliau traukė mus į jūrą. Pagalvojau, kad dar truputi ir eisim atgal. Po kelių minučių išgirdau vaiko šauksmą - jis buvo gal 2 m nuo manęs, truputi toliau į jūrą. Jis buvo beveik pasinėręs po bangom, stovėjo veidu aukštyn.... šaukiau - grįžk pas manę, jis šaukė atgal - negaliu... Plaukti moku labai blogai, tačiau lėkiau pas jį - dar anksčiau prie mūsų jau skubėjo kažkoks vyrukas, griebė vaiką už rankos. Jam vanduo buvo gal būt iki krutinės arba kaklo, Veniaminas negalėjo paliesti dugno, o aš, "gelbėtoja" supratau, kad negaliu paeiti iki jo, nes man jau taip pat gilu... Vyriškis pasakė - paimkit jį - bet nors laikiau vaiką už rankos, negalėjau jo pasiimti, nes pati vos stovėjau ir negalėjau judėti nei pirmyn nei atgal. Tada jis pamatė, kad iš manęs naudos mažai, griebė vaiką ir pats išnešė į krantą. Aš pati vos parplaukiau už paskos. Vienu metu jaučiau, kad ir pati nebegalėsiu išeiti ir turėsiu kviestis pagalbos. Abu išlipom persigandę, išsekė, padėkojom vyrukui, jis pats buvo išsigandęs ir tik pasakė - negalima taip...

Visą dieną buvau šoke. Įstrigo tas bejėgiškumo jausmas, kai laikiau savo vaiką už rankos, bet negalėjau su juo paeit nei pirmyn nei atgal ir nebūčiau galėjus jo pati ištraukti... turbūt panašiai jaučiasi mamos, kai jų vaikai mirtinai serga - va čia aš esu, laikau jį už rankos, bet negaliu ištraukti jo iš bėdos, išgelbėt jo gyvybė......